Reklamos industrijos veikla Lietuvoje

Įvadas. Kūrybinės industrijos. Reklamos industrijos veikla pasaulyje. Reklamos industrijos dydis Lietuvoje. Reklamos industrijos tendencijos. Išvados. Literatūros sąrašas.

Temos aktualumas. Jau pat senų laikų pradėjo formuotis įvairios kūrybinės industrijos, tačiau seniau jų buvo daug mažiau nei dabar. XXI amžiuje keičiasi žmonių mąstymas, keičiasi žmonių skaičius, keičiasi technologijos ir priemonės, todėl kūrybinės industrijos gali tobulėti ir plėstis. Anot DCMS (2010), kūrybinės industrijos yra tos industrijos, kurios kyla iš individualaus kūrybos rezultato, apima įgūdžius, talentą – visa tai sukuria darbo ir gerovės skatinimo potencialą, kuris neatsiejamas nuo intelektinės nuosavybės panaudojimo. Kūrybinių industrijų sričių yra gana daug, tačiau viena iš labiausiai paplitusių yra transliavimas, tai reklama. Reklama yra visur, visuose žmonių gyvenimo kampeliuose, ne vien tik matoma per televizorių, telefoną ar kompiuterį, bet ji yra ir miestuose. Reklama gali skleisti žinią ir informaciją žmonėms skirtingais būdais. Tai per plakatus, skelbimus, video reklamas, mobiliąsias programėles ir kitas priemones. Šios industrijos veikla yra be galo plati ir jos dydis keičiasi kasmet. Lietuvoje ji yra viena iš didžiausių ir labiausiai tobulėjančių industrijų, kadangi šiame amžiuje skiriasi ne tik technologijos, bet ir žmonių požiūriai. Reklama žmogaus gyvenime vaidina reikšmingą vaidmenį. Ji žmonėms palengvina ir padeda išsirinkti norimą prekę ar paslaugą. Žinoma, reklama būna visokia, vieni ją pripažįsta, kiti jos nemėgsta, dar kitiems ji labai naudinga, o dar kitus ji tiesiog erzina. Tad nuomonę apie reklamą jau susidaro kiekvienas žmogus atskirai, nes ji yra įdomi ir vis išsiskirianti priemonė.

Kultūrinė industrija – industrinės visuomenės produktas – taip generuoja medijas ir technologijas, kad šios besiplėtodamos pakeičia pačią visuomenę, kuriai apibūdinti vartojamas postindustrinės visuomenės terminas. Kultūrinė industrija, apeliuodama į ekonominius santykius arba verslumą, drauge sujungia kultūros produktų suprekinimą, t. y. kultūros produktų masinį platinimą, masinį vartojimą, kuriam pasitarnauja naujosios (informacinės) technologijos bei medijos, vis labiau atitrūkstančios nuo savo užsakovų ir diktuojančios savo taisykles visuomenei. Susiliejus šitiems skirtingiems žmogaus kultūros elementams, kultūros produktas tampa perkama-parduodama preke, kuri eliminuoja pačią kultūrą.

Kaip teigė Tomas Kačerauskas (2014) savo darbe „Kultūrinės industrijos kritika ir kūrybinių industrijų problemos“, „reklama iliustruoja du dalykus: viena, išplitus medijoms, kultūros produktai tapo plačiai prieinami, antra, kultūra patiria tam tikrą demokratizavimo ir liberalizavimo procesą. Tačiau tai reiškia ne tik tai, kad menas prieinamas kiekvienam iš mūsų. Kitaip tariant, kultūros produktų išviešinimas būna fatalus pačiai kultūrai, kuri vis labiau orientuojasi į masinį skonį ir masinį vartojimą.“

Vis dėlto kultūra yra iškreipiama reklamoje, nors reklama laikytina tam tikra kultūros rūšimi ar netgi meninės kūrybos rūšimi. Dėl viso to kultūrinei industrijai kliūna nuo M. Horkheimerio ir T. W. Adorno, kurie išsijuosę kritikuoja kultūrinę industriją kaip tam tikrą ydingą, manipuliacinį ratą, žmogaus ir jo kūrybos suprekinimo, sukomercinimo mechanizmą, kuris pavergia vartotoją, nebeturintį savo norų ir nuomonės. Maža to, vartotojas su savo norais ir nuomone šiame rate pats tampa gaminiu. Kiekvienas iš mūsų, būdamas medijų vartotojas, yra gaminamas. Tad kultūros industrija apima ne tik kultūros produkto, bet ir vartotojo gamybą, vartotojo, kuris vėliau tampa gamybos užsakovu. Taigi, galime daryti išvadą, kad reklamos kūrybinė industrija turi ir teigiamų ir neigiamų savybių. Vieniems ji padeda, o kitiems ji kenkia ir tai formuoja dviprasmišką kultūrą.