Seneka Laiskai Lucilijui etikos pranešimas
Pradėsiu nuo 114 laiško. Siela veikia elgesį, eiseną ir judesius. Siela veikia ir žmogaus iškalbą, nes kalba, kaip minčių reiškimo būdas, atspindi žmogaus vidų. Taigi, apie ligotą valstybę praneša jos skleidžiamas prašmatnumas ir prabanga, o apie smukusią sielą - kalbos palaidumas. Išeitis yra tokia: teikti pirmenybę tiktai sielai. Kita senekos keliama problema tai reikalavimas, kad visi mūsų troškimai būtų saikingi ir mums netrūktų santūrumo. vienas ir blauzdų plaukus išsipešioja, kitas neišsipešioja ir pažastų . Reikia kontroliuoti savo mintis, kad jos netaptų kalbos ydomis. Kritikuojamas ir mėgdžiojimas, kai trūkumas tampa pavyzdžiu. Tikrieji palaidumo ir sugedusios sielos pažymiai tai sąmoningi trūkumai. Išeitis yra tokia: reikia gydyti sielą, nes iš jos kyla jausmai, žodžiai, laikysena, veido išraiška ir eisena, ir kai griūva siela, griūva ir visa kita.
115 laiške keliamas toks uždavinys: reikia išlaisvinti sielos regėjimą ir neprarasti tikrųjų gyvenimo vertybių. Seneka sako, jog sieloje turi būti teisingumas, drąsa, saikingumas, protingumas, kuklumas, susivaldymas, kantrybė ir dosnumas, mandagumas, žmoniškumas, įžvalgumas, subtilus skonis ir didžiadvasiškumas. Turime išlaisvinti sielos regėjimą tam, kad įžvelgtume gėrį tamsoje ir blogį apgaulingoje šviesoje, kad nustotume matyti tik niekingus dalykus ir gyventi apgaule. Seneka taip pat smerkia godumą ir faktą, jog pinigai tapo vertybe. už pinigus esame doringi, už pinigus nedori . Išėjimas tai filosofija. Tik ji suteiks tikros laimės, nes niekada nesigailėsi.
116 laiške išryškėja aistrų problema – nesugebėjimas valdyti savo malonumų. Jeigu valdysime savo ydas, tai nevergausime joms. Visos jos yra pateisinamos ir jeigu leisi joms išsiplėsti, tai nepriversi jų pasibaigti – jos vis augs ir stiprės. Išeitis tai neprisileisti ydų, nes neprisileisti yra lengviau negu atsikratyti jomis – mes tiesiog mylime savo ydas, tai ir giname jas ir pateisiname, o ne bandome atsikratyti.
Pirmoji problema, keliama 117 laiške, yra tokia: mes paprastai vertiname visuotinius sprendimus, o teisingumo įrodymu laikome tai, ką pripažįsta kiti.
