Teatro įvadas

Kas yra teatrinis įvykis. Įžengti į paslapties karalystę , ir kaip tik šis momentas iš tikrųjų yra magiškas laikas " pačia giliausia prasme. Teatro objektas yra Įvykis , kuris atsiskleidžia spektaklyje. Teatrologijos mokslo tikslas. Išgauti atsakymus į tuos pagrindinius klausimus , kuriuos teatras pristato mums kiekvieną kartą. Žmogiškumo išraiškos forma. Teatro vaidinimas pristato kitą pasaulį. Teatras įrodo to kito pasaulio paslaptį , kuri visada turėjo galingą poveikį mūsų vaizduotei.Kol mes esame tik pašaliniai stebėtojai , svetimi papročiai ir tradicijos visuomet mums pasirodys kaip teatro apraiškos. Mes tampame aktoriais ir imituojame tokį elgesį , kuris mums atrodo tinkamas.Mes paruošiame mažą spektakliuką su įvairiausiais padejavimais , nustebimais , rankų gestais ir mimikomis. Kasdienybėje galima aptikti vis daugiau teatro elementų. Visas pasaulis – scena. Vaidinimas realiame gyvenime nėra tas pats , ką aktoriai veikia teatre. Mes visada naudojame savo vaizduotę kovoje su įvairiomis baimėmis , nes jos mus persekioja.Teatrinio įvykio - „ Kitos tikrovės “ požymiai. Pirminė teatro išraiškos priemonė yra gyvas aktoriaus dalyvavimas. Teatras egzistuoja nuolatiniame esamajame laike. Teatras suvokiamas likimo būdu ". Gyvas aktoriaus buvimas. Aktorius yra svarbiausia priemonė , per kurią mes patiriame teatrinę metaforą. Amžinas dabarties laikas. Teatre mes negirdime istorijos pasakotojo balso. Dialogai gimsta iš betarpiškos charakterių veiklos.

Teatras per savo istoriją išbandė įvairias formas - nuo vaidinimų Versalio Karališkuose Rūmuose XVII a. Prancūzijoje iki populiarių melodramų XIX a. Londone, džiazo stiliaus kabaretų paplitusių Berlyne 1920 - aisiais. Teatras turėjo daugybę veidų ir formų. Jis vis dar tebesikeičia kaip chameleonas. Tai tiesa, nes teatras atspindi visuomenę, kurioje jis egzistuoja. Teatras rodė besikeičiančius papročius ir manieras, gyvenimo būdą ir madą, vertybes ir publikos požiūrį. Tačiau, nepaisant to, jis tęsia tradiciją: aktorius vaidina publikai.

Tas pats aktualu ir šiandien. Mes turime gluminantį teatrinių formų mišinį. Nuo ryškaus, didžiulio ir atvirai komercinio Brodvėjaus iki toli esančios nesuprantamos eksperimentinės produkcijos nuošalioje palėpėje. Kaip ir praeityje ši plati įvairovė atspindi skirtingą mūsų visuomenės prigimtį. Tačiau be visų savo skirtumų šios teatrinės formos turi panašumą - kūrėjų siekį savo patirtį perteikti auditorijai. Vaidinimas koledžo kieme gali atrodyti tolimas Atėnų piliečių dalyvavimui Dionizo festivalio pastatymuose, bet šie įvykiai yra neatskiriamai susieti teatrinių elementų, nepaisančių laiko ar vietos.

Kas gi iš tikrųjų vyksta ant scenos? Ir kas gi yra ten, auditorijoje, toje į publiką virtusioje minioje? Ką reiškia atsiskleisti scenoje? Iš tikrųjų mes jau žinome, kad tai nepanašu į pasaulį, kurį mes pažįstame, tačiau koks "pasaulis" atsiskleidžia mumyse kiekvieną kartą, kai vyksta teatrinis vaidinimas? Tai dvasių ir demonų, laukinės fantazijos ir aukštų siekių karalystė. Tai vieta, kur jaučiama tamsa ir ryškiausia šviesa. Tai baimės ir praradimų pasaulis, tai triumfas, džiaugsmingas atlikimas. Įžengti į šį pasaulį reiškia įžengti į paslapties karalystę, ir kaip tik šis momentas iš tikrųjų yra "magiškas laikas" pačia giliausia prasme. Šios dvi temos - savaiminė teatrinio įvykio patirtis ir mūsų kito pasaulio sukurta patirtis leidžia mums teigti, kad teatro objektas yra Įvykis, kuris atsiskleidžia spektaklyje. Teatrologijos mokslas tiria teatrinio įvykio teorinius aspektus (spektaklio tikslus, stilius, kūrimo strategijas, komunikaciją su žiūrovais ir t.t.;, spektaklių kūrimo ir rodymo žiūrovui istoriją; ir analizuoja teatrinius procesus kritiniu aspektu..

Teatrologijos mokslo tikslas— ištirti, ką Brooks Atkinson, ilgalaikis teatro kritikas iš New Yourk Times, įvardino kaip "aiškią mįslę", norėdamas išgauti atsakymus į tuos pagrindinius klausimus, kuriuos teatras pristato mums kiekvieną kartą, kai tik jis vyksta, nesvarbu, ar jis įtraukia puikiąją Niujorko publiką, ateinančią į naująją Brodvėjaus premjerą, grupelę universiteto studentų, daugelį žmonių, improvizuojančių kai kuriuose keliaujančiuose teatruose Londone ir Mineapolyje,Vilniuje ar Klaipėdoje ar tūkstantines minias, sėdinčias Graikijoje Epidauro laukuose ir žiūrinčias Sofoklio tragediją, pastatytą tame pačiame teatre daugiau kaip prieš 2500 metų. Klausimai kokia teatrinio įvykio prigimtis kyla kiekvieną kartą žiūrint ar Šekspyro tragediją, ar ekstravagantišką Brodvėjaus operetę, ar aristokratiška japonų No dramą, ar Sigito Parulskio postmodernią komediją.

Šiuose puslapiuose jau kelis kartus buvo pavartotas terminas "teatrinis veiksmas". Kas slypi po juo? Pirmas dalykas, kurį mes žinome, yra tai, kad kai mes mąstome apie bet kokio teatrinio veiksmo kilmę, mąstome ir apie tai, kiek skirtingų elementų reikia sujungti, norint tai sukurti. Gyvi aktoriai sąveikauja vieni su kitais. Paprastai būna scenarijus, nors jis nebūtinai turi būti toks, kokį aktoriams parašė dramaturgas. Žodžiai ir garsai ištariami su įvairiomis tono, aukštumo ir intensyvumo variacijomis. Egzistuoja platūs ir ryžtingi judesiai, o gestai tokie subtilūs, kaip akių vokų mirkčiojimas. Tai gali būti mimika, o kartais – šokis. Ir tai yra variacijos, kurių forma keičiasi nuo vieno pastatymo iki kito, suteikdamos kiekvienam jų unikalumo. Visas šis veiksmas vyksta specialioje aplinkoje, kurią sukuria scenografas, ir ta aplinka apima viską: nuo paprasčiausios scenos atramos iki sudėtingiausių dekoracijų. Specialus apšvietimas ne tik apšviečia sceną, bet ir suteikia jai reikšmę bei nuotaiką. Čia taip pat būna garsiniai efektai bei speciali muzika. Kostiumai suteikia charakteriams tapatumą ir tuo pačiu metu juos maskuoja. Visus šiuos elementus sukuria bei koordinuoja režisierius. Teatrinio pastato aplinka ir atmosfera pati savaime (maža, intymi vieta ar plati žiūrovų salė) įtakoja teatro kokybę. Pagaliau svarbiausia yra tai, kad žmonės ateina vaidinti mūsų, susirinkusių žiūrėti, akivaizdoje. Visi šie elementai, apimantys pakankamai didelę žmonių grupę, yra sukombinuoti, sukurti tam, ką mes vadiname teatru. Visiškai aišku, kad teatras — tai aukščiausia kompleksinė meno rūšis. Bet nepaisant šio kompleksiškumo, įvairaus amžiaus žmonėms, įvairių socialinių klasių ir skirtingo patyrimo asmenims teatras visada yra pasiekiamas, prieinamas ir svarbus jų gyvenime.