Tėvų ir vaikų santykiai TSR ir LDK

Įžanga. Tėvų ir vaikų teisiniai santykiai ldk. Tėvų ir vaikų asmeniniai santykiai. Tėvų ir vaikų turtiniai santykiai. Seserų ir brolių santykiai. Neteisėti vaikai. Tėvų ir vaikų asmeniniai santykiai. Tėvų ir vaikų turtiniai santykiai. Seserų ir brolių santykiai. Lyginamoji analizė.

Šio darbo tikslas yra apžvelgti ir palyginti tėvų ir vaikų santykius skirtingu laikotarpiu: LDK ir TSR.

Lietuvos statutų sistema – tai valstybėje teisės reguliuotų santykių junginys į visumą pagal jų hierarchiją, kuri išdėstyta remiantis vertybių supratimu valstybės organizacijoje.

Pirmieji keturi skyriai atskleidžia teisės normas apie valdovo asmenį, šalies gynybą, bajorų laisves ir LDK išsiplėtimą, teismų sistemą ir teisėjų kompetenciją. Visa tai priskirtina viešosios teisės objektui. Nuo penkto iki dešimto skyriaus aptariama privatinė teisė – turtiniai santykiai ir jų reguliavimas. Vienuoliktas – keturioliktas skyriai kalba apie pagrindinius nusikaltimus asmeniui ir turtinius nusikaltimus bei nustato už jų padarymą gresiančią atsakomybę.

Lietuvos Statutai savo sistema turi panašumų su Justiniano kodeksu (529 m.). Mat romėnų teisė įtakojo ir LDK teisės formavimąsi. Bet pastarojo kodekso sistema, skirtingai nei Lietuvos statutų, buvo teisinių santykių šakinio pobūdžio.

Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į Trečiojo Statuto šeimos teisę, nes rašytinė teisė nuo pirmųjų teisės aktų iki 1529 m. kūrėsi fragmentiškai. Tai buvo tik teisės pamatas atsirasti Pirmajam Lietuvos Statutui. Nemažai šio Statuto teisinių institutų buvo tik užuomazgos, ar neišsamiai užfiksuotos ir tik kaitos stadijoje. Tad netrukus pasirodė ir Antrasis Lietuvos Statutas, liudijantis tolimesnį teisės formavimosi etapą. Būtent Trečiajame Statute matomas teisės normų, reguliuojančių šeimos santykius, tarpusavio ryšys, akivaizdus jų užbaigtumas.

Tiek pagal Antrąjį, tiek pagal Trečiąjį Lietuvos Statutus asmeniniai teisiniai tėvų ir vaikų santykiai galėjo atsirasti tik iš teisėtos santuokos. Teisėta santuoka apibrėžiama kaip bažnytinė, bet ne faktinė santuoka. Buvo nustatyta keletas kliūčių, kurios trukdė gimusius vaikus pripažinti teisėtais ir tuo pačiu neigė tėvų ir vaikų tarpusavio tiek asmeninius, tiek turtinius ryšius. Jei vaikas gimė tėvams nesusituokus, prieš santuoką, jei išaiškėjo tėvų artima giminystė, svainystė ar dvipatystė, tai buvo pagrindas gimusius vaikus pripažinti neteisėtais.

Lietuvos Statutai asmeninių santykių subjektais laikė bajorų luomui priklausančius asmenis, bet juose puikiai atskleisti ir prastojo luomo tėvų ir vaikų santykiai.

Nors tėvų ir vaikų santykių pagrindas buvo teisėta kraujo giminyste grįsta faktinė santuoka, bet šis vaiko gimimo teisėtoje šeimoje faktas automatiškai asmenų nesusaisto ir tėvų bei vaikų santykių dar nesukuria. Lietuvos Statutuose buvo numatyta, kad kiekvienas iš tėvų gali pareikšti, kad jo ir vaiko nesieja kraujo ryšys, kad vaikas gimė ne santuokoje. Bet vaiko atsisakyti nebebuvo galima praėjus tam tikram laikui po jo gimimo. Tokiu būdu buvo apsaugomi vaikų interesai, jei tėvas nuspręstų vaiko atsižadėti savanaudiškais tikslais, pavyzdžiui, susituokus antrą kartą, bandytų vaikus iš pirmosios santuokos nušalinti nuo paveldėjimo. Gyvenimas kartu su žmona ir vaiku savo namuose reiškė jo pripažinimą savu. Beje, vaiko gimimo teisėtumo klausimui turėjo reikšmės ir momentas, kada vaikas buvo pradėtas. Antrame ir Trečiame Statutuose įtvirtintas reikalavimas, draudžiantis našlei dėl galimo nėštumo iš naujo tekėti anksčiau nei sueis šeši mėnesiai po pirmesniojo vyro mirties. Vaikų gimimo teisėtumo klausimas faktiškai galėjo būti keliamas tik suinteresuotų šalių. Šiaip teisėtais buvo pripažįstami ir tie, kurie buvo pradėti prieš santuoką, jei moteris buvo suvedžiota, t.y. suviliota ir nuskriausta vyriškio, su kuriuo ji, bažnyčios dvasiniam teismui įsikišus, vėliau susituokė.