Žaidimo terapija skaidrės

Žaidimo terapija. Kas yra žaidimo terapija? Žaidimų terapijos istorija. Žaidimo terapija Lietuvoje. Žaidimo terapijos „Klientai“. Žaidimo terapijos metodą gali pritaikyti. Žaidimo terapijos tikslai. Žaidimo terapijos nauda. Kada rekomenduojama taikyti terapiją? Tikslui pasiekti naudojamos priemonės. Žaidimo terapijos efektingumas ir trukmė. Teorijos panaudojimas per praktiką. Literatūra.

Žaidimo terapija – tarpasmeninis procesas, kuriame įgudęs žaidimo terapeutas sistemingai naudoja teoriškai pagrįstus terapinius žaidimo modelius bei technikas, kad padėtų pacientams išvengti psichosocialinių sunkumų arba juos išspręsti bei užtikrinti optimalų augimą ir raidą. (Tarptautinė žaidimo terapijos asociacija.) Žaidimo terapija – metodas, kuris padeda koreguoti netinkamą vaikų elgesį, išspręsti įvairias problemas ir kurio pagrindinis tikslas – prevencija (Dvarionas, 2002).

Vienas iš pirmųjų žaidimus vaikų psichoterapijos praktikoje (kaip pagalbos metodą) panaudojo S. Freudas 1909-1913 metais. 1913 metais vaikų psichoanalizės pradininkė Austrijoje Hermine Hug Hellmuth, remdamasi S. Freud‘o teorija tęsė terapijos svarbą. Šiuo metu (užsienyje) pagrindinės organizacijos yra dvi – APT (angl. Association For Play Therapy, United States) bei PTI (angl. Play Therapy International).

Lietuvoje žaidimų terapijos praktika dar tik atsiranda. Pirmieji pranešimai Lietuvoje pasirodė apie 1996m. Socialinių mokslų daktaras Dvarionas Džiugas – pirmasis garsiai prabilęs Lietuvoje apie žaidimų terapiją, jos svarbą ir reikšmę gydant vaikus.

Individualūs asmenys (vaikas (sutrikusios elgsenos vaikas), suaugęs asmuo, negalią turintis ir kt.); Šeimos (mama-tėtis-vaikas(ai)-močiutė-senelis ir kt.); Grupės - bendruomenės (keli asmenys suburti į grupes-bendruomenes ir kt.). Ariel, 2019.

Padėti vaikui augti jaučiant savąjį reikšmingumą ir adekvatumą; Palengvinti adaptavimąsi mokykloje; Palaikyti ugdytinių vidinę parengtį ir mokymosi motyvavimą; Sudaryti sąlygas asmenybės savireguliavimui; Mokyti socialinių įgūdžių Dvarionas D., 2002.