Kredito unijų lyginamoji analizė

Įvadas. Teorinė dalis. Kredito unijų atsiradimas Lietuvoje. Centrinė kredito unija. Kredito unijų veikla ir funkcijos. Praktinė dalis. Kredito unijų turto ir pelno (nuostolių) palyginimas. Suteiktų paskolų ir paimtų indėlių palyginimas. Narių skaičiaus ir pajinio kapitalo palyginimas. Veiklos riziką ribojančių normatyvų palyginimas. Išvados. Literatūros sąrašas. Priedai.

Temos aktualumas. Kredito unijos telkia savo narių pinigines lėšas narių ūkiniams ir socialiniams poreikiams tenkinti, teikiant savitarpio paskolas, todėl jos skatina žmonių bendradarbiavimą ir pasitikėjimą vienas kitu. Dėl šios priežasties kredito unijos tampa konkurentėmis komerciniams bankams. Įprastai kredito unijos yra nedidelės, todėl jų teikiamos paslaugos yra betarpiškesnės ir prieinamos gyventojams, kurie yra vienaip ar kitaip susiję. Taip pat kredito unijos sudaro sąlygas mažoms įmonėms bei fiziniams asmenims pradėti ir plėtoti savo verslą, skatina verslumą ir finansinį savarankiškumą, taip darant didelę įtaką žmonių gyvenimams.

Darbo tikslas. Išanalizuoti Lietuvos kredito unijų veiklą, funkcijas ir finansines ataskaitas.

Išanalizuoti centrinės kredito unijos ir kredito unijų funkcijas, veiklą ir struktūrą.

Tyrimo metodai. Literatūros šaltinių teorinė analizė; palyginamoji kredito unijų duomenų analizė.

Pirmosios kooperatyvinės finansų institucijos atsirado Vokietijoje XIX a. viduryje ir paplito visame pasaulyje. Šios institucijos teikė trumpalaikį ir ilgalaikį smulkųjį kreditą gamybai, žemės ūkio veiklai, paskolas gyvenamųjų namų statybai ir vartojamąsias paskolas.

Kooperacijos idėjos į Lietuvą ėjo iš Vakarų Europos. 1895 m. birželio 1 d. išleistas Smulkaus kreditų įstaigų įstatymas. Jame numatyti du smulkaus kooperatinio kredito įstaigų tipai: kredito bendrovės ir taupmenų skolinamosios bendrovės. Kredito bendrovė steigiama, valstybės bankui paskolinus pagrindinį kapitalą, solidariai atsakant bendrovės nariams. Taupmenų skolinamosios bendrovės steigiamos iš narių įmokų, pritraukiant lėšas ir iš kitų šaltinių. 1904 m. išleistas naujas įstatymas, kuris papildė senąjį, o 1905 m. – ir kredito kooperatyvų pavyzdiniai įstatai ir kooperatinio kredito klausimai Lietuvoje iš naujo atgyja. 1913 m. pradžioje Kauno gubernijoje būta 74 kredito kooperatyvų: 68 taupmenų skolinamosios ir 6 kredito bendrovės.

Kredito kooperatyvų steigimosi lūžiu galima laikyti 1923 metus. Vien smulkaus kreditų draugijų šiais metais įsteigta apie 130. 1924 m. kooperatyvų pagausėjo 106, o 1925 m. – 136. Tokį staigų kreditų kooperatyvų steigimąsi nulėmė objektyvios aplinkybės ir priežastys. Pirma, stabilaus lito įvedimas sudarė palankesnes ir saugesnes veiklos sąlygas. Antra, pažangi ir plati žemės reforma, kaimų skirstymas į vienkiemius, daugelio ūkininkų perėjimas prie priekinio ūkio labai smarkiai padidino kreditų paklausą. Smulkiems ir vidutiniams ūkininkams Lietuvos ir Žemės banko paskolos beveik buvo neprieinamos, komercinių bankų – per brangios. Tad neliko kitos išeities, tik burtis į kredito kooperayvus.

Antrasis pasaulinis karas ir pokario laikotarpis apribojo kreditų unijų veiklą. Kredito unijos vėl pradėjo kurtis 1995 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Besikurianti rinkos ekonomika reikalavo smulkaus verslo atgaivinimo, o bankai skolino tik stambioms įmonėms, už tai buvo imamos 60-70 proc. palūkanos. Smulkiems verslininkams, ūkininkams, žmonėms, dirbantiems žemės ūkio sektoriuje, beveik nebuvo galimybių gauti nedidelių paskolų prieinamomis palūkanomis, o tai suponavo kredito unijų, kurios galėjo padėti atsigauti šalies ekonomikai ir užtikrinti jos augimą, poreikį. 1994 m. Kaune Kvebeko Desjardins kredito unijų judėjimas įkūrė atstovybę, siekiant Lietuvoje sukurti kredito unijų tinklą. DID vykdė pagalbos vietos kooperatininkams įvairiose šalyje veiklos įteisinimo projektus. Viena iš tokių šalių buvo pasirinkta ir Lietuva. DID atlikus tyrimą paaiškėjo, kad kreditų prieinamomis palūkanų normomis poreikis buvo akivaizdus. Be to, žemės ūkis iš bankų beveik negalėjo gauti finansavimo.