Profesinės veiklos gairės Ugdymo filosofija

Ugdymo filosofija (profesinės vertybės, ugdymo tikslai, ugdymo paradigma). Mokyklos kultūra ir mokymosi aplinkos (asmeninė, sociokultūrinė, fizinė aplinka). Mokymosi teorija ( os). Mokymosi metodai (didaktinės nuostatos). Ugdymo rezultatai (mokinio kompetencijos). Išvados. Literatūros šaltiniai.

Mokymosi aplinka yra labai svarbi kokybiškam švietimui. „Lietuva 2030“ pažangos strategijoje yra rašoma, kad mokyklos privalės sukurti tinkamą aplinką mokymuisi. Aš manau, kad saugi ir jauki aplinka padeda vaikams pasiekti geresnių rezultatų ir ugdyti kūrybiškumą ir tai vienas iš svarbiausių kokybiško švietimo veiksnių. Aplinka apima labai daug aspektų, tokių kaip: erdvės, pastatai, kabinetai, įranga, išmaniosios technologijos, nuotaika, tarpusavio santykiai, motyvacija. Aplinka turėtų leisti vaikams jaustis savarankiškiems, užtikrinti galimybę bendrauti ir bendradarbiauti su kitais. Technologijos praturtina aplinką, vaikai noriai lanko pamokas, domisi nauja veikla ir bendradarbiauja su mokytojais. Bandant pasivyti visą pasaulį su technologijomis, mokykla turėtų teikti galimybę vaikams naudotis tokiais dalykais kaip: kompiuteriai, planšetiniai kompiuteriai, interaktyviosios lentos ir t.t.. V. Brazdeikis mokymosi aplinką apibūdina kaip erdvę, kurioje vyksta ugdymo procesas, kurį lemia tikslai, turinys, metodai. Taip pat mąsto ir H. Dumot, D. Istance ir F. Benavides, kurie teigia, kad mokymosi aplinką sudaro keturios veiksnių sąveikos, tai: mokiniai, pedagogai, turinys ir patalpos. Tik reikia prisiminti, jog viena aplinka negali tikti visiems, jų įvairovė užtikrina geresnę integraciją įvairių poreikių vaikams. Manau mokymosi aplinkai priklauso, ne tik mokykla ir jos kiemas, bet ir kitos įstaigos, kaip muziejai, parodų vietos. H. Eshach teigia, kad muziejai, mokslo centrai, parodos yra labai svarbus dalykas neformaliam švietimui ir saviugdai. Tad pamokos, kurios vyksta tokiose aplinkose vaikams būna labai įdomios ir įtraukiančios. Jose yra ugdoma vaikų kūrybiškumo, pažinimo kompetencijos. Taigi yra 3 pagrindinės kontekstinės sritys – asmeninė, sociokultūrinė ir fizinė. Tai asmeninė yra susijusi su patirtimi, kai vaikas prie jau turimos informacijos bando prijungti naujas žinias. Taip pat tai yra vaiko motyvacija ir lūkesčiai. Sociokultūrinė remiasi bendravimu ir bendradarbiavimu. O fizinė suprantama, kaip ugdymo turinys, aplinka, pačios veiklos. Ne ką mažiau svarbu yra santykiai, tai gali būti mokytojų ir mokinių santykiai, mokytojų tarpusavio santykiai, mokinių tarpusavio santykiai ir panašiai. Manau, be bendravimo būtų neįmanomas ugdymas, tai būtų lyg informacijos išdėstymas, be jokio paaiškinimo. Kaip teigė L. Jovaiša, kad ugdymas yra pedagogų ir ugdytinių bendravimas, inicijuojamas pedagogo iškeltu tikslu. Reiktų pabrėžti, kad bendravimas būna įvairaus stiliaus, nereiktų pedagogams pamiršti savo profesionalumo. V. Savickytė teigė, jog bendraujant susiklosto trys pedagoginiai santykiai, tai: dalykiniai, asmeniniai ir humaniški. Dažnai nuo aplinkos ir santykių priklauso tiek vaiko, tiek mokytojų motyvacija mokymuisi ir mokymui. Tad ugdymo įstaigos turėtų nepamiršti ir vis tobulinti tai.

Taip pat labai svarbu, kokiomis teorijomis vadovaujasi pedagogai. A. Pollardas išskiria tris pagrindines mokymosi teorijas, kurios turėjo didžiausią poveikį XX XXI a.