Reakcijos laiko tyrimai esant skirtingoms sąlygoms

Įvadas. Tyrimo metodika. Tyrimo dalyviai. Duomenų rinkimo būdas. Tyrimo eiga. Duomenų apdorojimas. Rezultatai ir jų aptarimas. SRT – paprastas reakcijos laikas. CRT – pasirinkimo reakcijos laikas. Išvados. Literatūra.

Reakcijos laikas yra vienas svarbiausių žmogaus psichofiziologinių parametrų, apibūdinantis organizmo gebėjimą greitai reaguoti į aplinkos dirgiklius. Jis atspindi nervų sistemos efektyvumą ir yra svarbus daugelio mokslinių tyrimų, praktinių veiklų bei kasdienio gyvenimo kontekste. Pagal Psichologijos žodyną, reakcijos laikas apibrėžiamas kaip „laiko tarpas nuo stimulo (optinio, akustinio ar taktilinio) pateikimo pradžios iki individo atsako į šį stimulą“ (Psichologijos žodynas, 1993, p. 248).

Конечный ir Боухал (1990) reakcijos laiką apibūdina kaip „laiko intervalą nuo dirgiklio veikimo pradžios iki atsako pradžios“. Jie pabrėžia, kad šis laiko tarpas apima keletą etapų: dirgiklio atpažinimą receptoriuose, impulso perdavimą į smegenis bei atsako inicijavimą raumenyse (Конечный, Ю., Боухал, К, 1990, p. 25).

Pirmieji reakcijos laiko tyrimai buvo atlikti dar XIX a. viduryje, kai H. Helmholtzas 1850 m. matavo nervinio impulso sklidimo greitį. Šiuolaikiniai reakcijos laiko tyrimai rodo, kad reakcija į šviesos stimulą vidutiniškai trunka 108 ms, į garso stimulą – 140 ms, o į prisilietimą – taip pat 140 ms (Martišius, 2015, p. 122). Reakcijos laiką lemia daugelis veiksnių, tarp jų – dirgiklio tipas, stiprumas ir lokalizacija. Pavyzdžiui, jautresnės ir arčiau centrinės nervų sistemos esančios kūno vietos reaguoja greičiau.

Svarbų vaidmenį reakcijos laikui turi ir subjektyvios organizmo savybės, tokios kaip motyvacija, dėmesys, patirtis bei fizinė būklė. Tyrimai rodo, kad stipri motyvacija, pavyzdžiui, baimė apsijuokti ar noras pasiekti geresnį rezultatą, gali reikšmingai sumažinti reakcijos laiką (Martišius, 2015, p. 132). Taip pat reikšmės turi treniruotumas, amžius, dėmesio sutrikimai, aplinkos sąlygos bei vaistų poveikis. Reakcijos greitis gali gerėti mokantis ir kartojant veiksmus, nes įgyjamos automatizuotos reakcijos (Конечный, Ю., Боухал, К, 1990, p. 25).

Tačiau reakcijos laiko matavimui būdinga ir tam tikrų problemų. Martišius (2015) išskiria dvi pagrindines – labai trumpą ir labai ilgą reakcijos laiką. Labai trumpas reakcijos laikas, vadinamas anticipacija, įvyksta, kai atsakas pradedamas dar prieš pateikiant stimulą. Šis reiškinys būdingas situacijoms, kai tiriamasis tiksliai žino stimulo pateikimo momentą. Labai ilgas reakcijos laikas gali rodyti dėmesio sutrikimus ar atsakymo sekos užmiršimą (Martišius, 2015, p. 122).

Reakcijos laiko tyrimuose taip pat analizuojamos klaidos, kurios gali atsirasti dėl signalo praleidimo, netiksliai identifikuoto stimulo ar per didelio dėmesio skyrimo greičiui, ignoruojant tikslumą. Atlygis, skatinantis greitį ir kartu mažinantis klaidų dažnį, yra vienas iš efektyviausių būdų optimizuoti rezultatus (Martišius, 2015, p. 132).

Reakcijos laiko tyrimai suteikia vertingos informacijos apie nervų sistemos funkcionavimą, asmens individualius skirtumus ir gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos. Šie tyrimai yra svarbūs ne tik psichologijoje, bet ir praktinėse srityse, tokiose kaip transporto sauga ar sporto veiklos analizė.

Tikslas: palyginti reakcijos laiką esant dviem skirtingoms eksperimento sąlygoms – kai reikia paprasčiausio reagavimo į atsirandantį signalą ir kai esant keliems skirtingiems signalams, į juos reaguoti reikia pasirinktinai (skirtingai).