Valstybes ekologinė funkcija

1996.10.25 d. LR S patvirtino Valstybinę aplinkos apsaugos strategiją, kur įvertinta aplinkos būklė, aplinkos apsaugos tikslai, prioritetai, politikos principai, parengta priemonių programa, numatomi rezultatai.

Aplinkos apsaugos tikslai nustatyti pagal objektus – vandenų, dirvos, oro, biotos, atliekų tvark , ir t.t. apsaugos tikslai;

liečiantys visą aplinką - svarbesni, nes įgalina išsaugoti aplinką kaip vieningą visumą;

kylantys iš atskirų objektų – siekia to paties, bet per atskirų objektų apsaugą; šių reikalavimų pobūdį lemia aplinkos objektų specifika.

Realizuojama įvairiomis priemonėmis, jų visuma sudaro šios funkc. realizavimo mechanizmą.

Teisės ekologizavimas – veikla, įtvirtinanti ekologinius reikalavimus teisės normose. Siekiama kad t. n. atitiktų ER – tai pasiekiama teisės ekologizavimo procese. Ekologiniai reikalavimai turi praeiti tam tikrą transformavimosi procesą. TE mechanizmo pažinimas – aktualus, ypač dabar, dėl naujų įstatymų kūrimo, harmonizuojant įstatymus su ES aktais.

Teisė, naudojanti mechanizme ekologinius reikalavimus, patvirtina jų svarbą ir funkcinę ypatybę – riboti žmogaus veiklą aplinkos atžvilgiu.

ER-us formuoja ekologija, o teisė per TE jiems suteikia privalomą pobūdį.

Ekologizavimas sukelia pasikeitimų teisėje – atsiranda teisės normos, kurios sudaro atskirą teisės sistemos dalį.

3.Ekologinės teisės normoms būdingi bendri t.n. bruožai. Specifiką lemia santykiu specifika. ETN yra įvairiose teisės šakose, bet didžiausia dalis sukoncentruota ET. ETN - įtvirtina ir saugo jau susiklosčiusius visuomeninius ekologinius santykius, skatina naujų ekologinių santykių atsiradimą.

- numato galimas tokio elgesio pasekmes - teigiamas ar neigiamas. ETN normų tikslas – programuoti veiklą, būti elgesio teisėtumo kriterijumi.

1) Bendros vienatikslės ETN reguliuoja visuomenės santykius su aplinka, kaip integruotu poveikio objektu. Tikslas - apsaugoti visą gamtinę sistemą, neskaidant jos į atskirus poveikio objektus. Išreikštos Aa įstatyme

2) Specialiųjų ETN paskirtis - reguliuoti visuomenės sąveiką su tam tikrais aplinkos objektais. Šių normų tarp ETN daugiausia. Priskiriamos ETN, reglamentuojančios žemės, žemės gelmių, miškų, vandens, gyvūnijos, augalijos, atmosferos oro naudojimo ir apsaugos santykius

3) Daugiatikslės ETN reguliuoja įvairius visuomeninius santykius, kartu darydamos poveikį aplinkos parametrams. Jos numato atsakomybės priemonių taikymą už ekologinius teisės pažeidimus, aplinkos apsaugos priemonių finansavimo tvarką ir pan.

Pagal ETN turinio santykį su ER visos ETN skirstomos į dvi dideles grupes.

kurios neturi informacijos apie ekologinius reikalavimus, bet įtvirtina ekologinių reikalavimų įgyvendinimo priemones.

Dalykas - visuomeniniai ekologiniai santykiai, kuriais yra realizuojama visuomenės ir aplinkos sąveika. Šie santykiai klostosi aplinkos apsaugos srityje ir reikalauja tam tikro reguliavimo mechanizmo.

Ekologinių santykių objektas - aplinka, kaip sudėtinga dinaminė ekologinė sistema. Aplinka - gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavyje susijusių elementų bei juos vienijančios natūralios ir antropogeninės ekosistemos. (AA įst.)

Ekologiniai santykiai susiformuoja ir dėl gamtinių kompleksų. Gamtiniai kompleksai - tai yra ta aplinkos dalis, kuri susideda iš tam tikrų gamtos objektų bei jų sistemų, turinčių socialinę vertę, todėl valstybė nustato specialų jos apsaugos režimą. GK savarankišku ekologinės teisės objektu tampa, kai priimamas sprendimas nustatyti specialų apsaugos režimą. GK priklauso įvairios saugomos teritorijos, įsteigtos įstatymų nustatyta tvarka.

ET naudojamas specifinis ekologizavimo metodas, pagrįstas teisės subjektų elgesio atitikimu objektyviems ekologiniams reikalavimams. ET uždavinys – viso visuomeninių santykių komplekso reguliavimas, o iš to išplaukia ir specifika – ekologinė teisė apjungia metodus, taikomus administracinėje ir civilinėje teisėje. Nėra mechaniškai jungiami, bet derinami įgauna naują turinį. CT metodas: ekologinės teisės objektai yra materialinės vertybės, priklausančios arba valstybei, arba asmenims – subjektai yra savarankiški, autonomiški (tarpusavyje lygūs), bet nėra tos teisės subjektų veikimo laisvės, kuri būdinga civiliniam teisiniam visuomeninių santykių reguliavimo metodui. AT metodas: šalys nėra lygios – AT santykiai atsiranda: