Vertikaliosios integracijos strategijos ir jų taikymo ypatumai (pavyzdžių analizė)

Strateginio valdymo teoriniai aspektai. Strateginio valdymo samprata. Strateginio valdymo modelių analizė. Strategijų rūšys. Strategijos formavimo procesas. Tikslai ir misija. Aplinkos įvertinimas. Konkurencingumo įvertinimas. Vertikaliųjų integracijų strategijų pavyzdžių analizė. Vertikalios integracijos pavyzdžiai. Vertikalaus integravimo strategijos privalumai ir trūkumai. Išvados ir pasiūlymai. Literatūra.

Naudojantis moksline literatūra išanalizuoti vertikaliosios integracijos strategijų ypatumus bei atlikti vertikaliosios integracijos strategijų pavyzdžių analizę.

Išanalizuoti strategijos formavimo procesus ( įmonės tikslus ir misijas, aplinkos įvertinimą, konkurencingumo įvertinimą);

Strateginio valdymo pagrindiniai principai yra veikiami priklausomai nuo to koks esti veiklos pobūdis, nuo to kokie yra finansavimo šaltiniai, kieno organizacijos nuosavybė, kokio dydžio organizacija ir ar tai yra diversifikuota ar nediversifikuota organizacija.

Strategijos esmę sudaro tam tikri elementai, kurie apibūdinami kaip tikslinė orientacija, strategijos įgyvendinimui naudojami veiksmai ir priemonės, perspektyvinis laiko periodas, kuris dažniausiai siejamas su vidutinės trukmės (3-7metai) perspektyviniu laiko periodu, išteklinio potencialo vaidmuo, lemiančio organizacijos stiprybes ir silpnybes, išorinės aplinkos įvertinimas, nes tai lemia organizacijos galimybes ir grėsmes, taip pat kuo didesnį pridėtinės vertės kūrimą organizacijoje bei kuo didesnį konkurencinį pranašumą, kurie lemia strategijos efektyvumą.

Strateginis firmos veiklos planavimas – viena svarbiausių priemonių sėkmingam verslo plėtojimui. ( Martinkus, Damašienė, 2002.) Bet koks strategijos kūrimo modelis neturi tiek daug pasekėjų kaip strateginio planavimo modelis. Strateginio planavimo modelis yra labai glaudžiai susijęs su strateginio projektavimo modeliu. Galime išskirti tik kelis esminius aspektus, kurie ir skiria šiuos modelius. Strateginio planavimo modelis yra labai sudėtingas ir reikalauja nuoseklaus komplikuotų procedūrų laikymosi. Tačiau yra ypač sudėtinga strateginį planavimą išskaidyti į atskirus mažus elementus, kurie priverčia gilintis į detales. Mitzberg (1990) suformulavo būdingus strateginio planavimo modelio ypatumus, kurie nusako tai jog strateginis planavimas turi būti išskaidomas į atskirus žingsnius, už strategijos suformavimą yra atsakingi organizacijos vadovai bei tai, kad visas procesas turi būti griežtai ir tiksliai apibrėžtas. (Jucevičius, 1998)

Anot, Toni‘o Mets‘o (2001) strateginio planavimo procesas yra reikšmingesnis už sudarytą planą. Planavimo sistema, vykdymas ir grįžtamasis ryšys laiduoja geriausios alternatyvos pasirinkimą greitai besikeičiančiame pasaulyje.

a) organizacijos stiprių ir silpnų savybių, galimybių bei pavojų analizę;

Visi šie etapai atsispindi strateginės analizės koncepcijose ir metodikose, kas įrodo šio modelio pagrįstumą ir gyvybingumą:

1.Strategijos kūrimo procesas yra mąstymo ir apgalvojimo, o ne veiklos rezultatas.

Nagrinėto modelio gyvybingumą atskleisime vienoje iš strateginės analizės metodikų, paremtoje Ansof (1984) teorija, kadangi jo indėlis apie strateginį organizacijų valdymą yra išskirtinis. Jis buvo vienas pirmųjų pateikęs subalansuotą strateginio planavimo metodologiją.

Ansof pateiktoje strateginio planavimo koncepcijoje ryškiai dominuoja samprata apie organizaciją, kaip apie atvirą socialinę-ekonominę sistemą, kurios veiklos efektyvumą žymia dalimi lemia procesai, vykstantys už organizacijos ribų, tai yra jos aplinkoje. Ansof (1988) strategiją laiko perspektyvinės veiklos planu, kurį rengiant būtina didelį dėmesį skirti stiprių ir silpnų iš aplinkos ateinančių signalų aptikimui ir įvertinimui (Knašas,2001). Jis vienas pirmųjų strateginio ir ilgalaikio planavimo pagrindu ima prognozavimą (Jucevičius, 1998).

Ansof (1965) pateikiama strateginio planavimo logika pasižymi inžineriniu konkretumu, tam tikra veiksmų seka. Planas sukuriamas didelio kiekio atskirų nagrinėjamų analizių pagrindu, kurie po to pasitarnauja priimant sprendimus. (Kox, 2003). Pagrindinė Ansof (1965) idėja teigia, kad sėkmingam organizacijos gyvavimui būtinas adaptyvumas besikeičiančioms veiklos sąlygoms.

Ansof (1984) darbuose sunku aptikti išbaigtą strategijos formuluotę. Daugeliu atveju kalbama apie jos esmę, o ji laikoma taisyklių, kuriomis organizacija vadovaujasi priimdama valdymo sprendimus, visuma: