Europos Sąjungos konstitucinės teisės egzamino bylų aprašymai

Byla 68 Komisija prieš Italiją Meno vertybių byla. Byla 46 76 Bauhuis prieš Olandiją. Byla 74 Dassonville. Byla 120 78 Cassis de Dijon. Byla 145 88 torfaen bc. Q Sekmadienio prekybos byla. Byla 267 ir 268 91 Keck. Byla 170 78 Komisija. Jungtinė Karalystė Alaus ir vyno byla. Byla Groenveld prieš Produktschap voor Vee en Vlees Byla 66 85 Lawrie Blum. Byla 41 74 Van Duyn. Byla 67 74 Bonsignore. Byla 415 93 Bosman. Byla 149 79 Komisija prieš Belgiją. Byla 55 94 Gebhard. Byla 115 78 Knoors 1979 ] ECR. Byla 81 87 Daily Mail. Byla 212 97 Centros. Byla 208 00 ÜBerseering. Byla 76 90 Säger. Byla 286 82 ir 26 83 Luisi ir Carbone. Byla 159 90 Grogan. Byla 384 93 Alpine Investments. Byla 107 83 Klopp 1984 ] ECR.

Byla susijusi su Italijos mokesčiu už meninę, istorinę, archeologinę arba etnografinę vertę turinčių prekių ekspertą. Teismas nusprendė , kad EB sutarties 30 str. netaikomas, nes mokestis buvo lygiaverčio poveikio privalomasis mokėjimas pagal 25 str., o ne lygiaverčio poveikio priemonė.(1kn.95psl.)

Cassis de Dijon buvo paprasčiausia byla dėl reikalavimų produktui – dėl vaisių ir uogų likerių sudėties. Vokietijos valdžios institucijos neleido Vokietijoje pardavinėti „Casis de Dijon“ – Prancūzijoje pagaminto juodųjų serbentų likerio, nes jo alkoholio tūris procentais buvo per mažas. Pagal Vokietijos įstatymą vaisių ir uogų likerių stiprumas alkoholio tūrio procentais turėjo būti mažiausiai 25 procentai, o prancūziško „Cassis“ alkoholio tūris sudarė tik 15 20 procentų. Teisingumo Teismas konstatavo, kad, „nesant bendrų taisyklių (t.y. teisės suderinimo), valstybės narės reguliuoja visus klausimus susijusius su alkoholio ir alkoholinių gėrimų gamyba ir prekyba savo teritorijoje“. Toliau jis pažymėjo: kliūtys judėjimui Bendrijoje, kylančios dėl nacionalinių įstatymų, skirtų konkrečių gaminių išleidimui į rinką, skirtumų, yra galimos, jei tokios nuostatos galiu būti pripažintos būtinomis, kad būtų užtikrinti privalomi reikalavimai, visų pirma susiję su mokesčių kontrolės veiksmingumu, visuomenės sveikatos apsauga, komercinių sandorių sąžiningumu ir vartotojų apsauga. Šį teiginį Teismas papildė Rau byloje: taip pat būtina, kad tokios taisyklės būtų proporcingos siekiamam tikslui. Jei valstybė narė gali rinktis iš daugelio priemonių, kad pasiektų tą patį tikslą, ji turėtų rinktis tokias priemones, kurios mažiausiai riboja laisvą prekių judėjimą. Dėl to, nesant suderintų teisės aktų, valstybės narės reguliuoti reikalavimus produktams ir primygtinai reikalauti importuojamiems produktams taikyti nacionalines taisykles, jeigu jas galima pagrįsti vienu iš privalomųjų reikalavimų (pvz., vartotojų apsauga) ir jeigu veiksmai, kurių ji ėmėsi, yra proporcingi.

Cassis byloje Vokietijos vyriausybė rėmėsi dviem privalomaisiais reikalavimais: visuomenės sveikata ir vartotojų apsauga nuo nesąžiningos komercinės praktikos. Ji teigė, kad, pirma, mažiausio alkoholio tūrio taisyklė neleido nacionalinėje rinkoje platinti silpnų alkoholinių gėrimų, nes tokie gėrimai labiau skatina polinkį vartoti alkoholį nei stipresni gėrimai. Nė kiek nestebina tai, kad Teisingumo Teismas šį argumentą atmetė. Jis konstatavo, kad Vokietijos vartotojai turėtų gauti plataus asortimento silpnesnių alkoholinių gėrimų, o stiprūs alkoh.gėrimai dažnai vartojami atskiesti. (1 kn.130 psl.)

Byla 145/88 TORFAEN BC v.B&Q (Sekmadienio prekybos byla)

Bylos dėl prekybos sekmadieniais atspindi problemas, kilusias dėl nac.taisyklių, reguliuojančių, kada prekės gali būti pardavinėjamos. Kaip ir daugumoje valstybių, pagal Didž. Brit. teisę buvo reikalaujama, kad sekmadieniais daugelis parduotuvių būtų uždarytos. Reaguodamos į klientų poreikius, kai kurios „pasidaryk pats“ pobūdžio parduotuvės, aptarnaudavusios namų puošybos mėgėjus, kuriems tai buvo savaitgalio pramoga, ėmė prekiauti sekmadieniais, ir prieš jas buvo imtasi veiksmų pagal 1950 m. Parduotuvių įstatymą. Savo gynybai parduotuvių savininkai griebėsi argumento, kad Parduotuvių įstatymas pažeidė EB sutarties 28 str., nes prekės, be to, pagamintos ir kitose ES valstybėse, negalėjo būti parduodamos sekmadieniais. Pirmą kartą šis klausimas Teis. Teismui buvo iškeltas Torfaen byloje, ir į jį Teismas atsakė vienu iš neaiškiausių savo sprendimų. Neminėdamas Dassonville ar Cassis, Teis. Teismas nurodė: tokioje byloje kaip ši svarbu pirmiausia įvertinti tai, ar tokiomis kaip šioje byloje nagrinėjamomis taisyklėmis siekiama tikslo, kuris gali būti pateisinamas Bendrijos teisės prasme <...>. Tokios taisyklės atspindi tam tikrus politinius ir ekonominius sprendimus, jei jų tikslas yra užtikrinti, kad darbo ir poilsio laikas būtų taip sureguliuotas, kad atitiktų nacionalinius ir regioninius soc. kult. ypatumus.