Gyvenimo tikslas ir prasmė filosofiniu požiūriu

Įvadas. Prasmė. Menas gyventi. Tikslas. Filosofija. Sielos atradimas, kaip gyvenimo tikslas. Požiūris į gyvenimą, per apaštalo asmenybę. Atradęs tiesą, atrasi ne tik save. Išvados. Literatūros sąrašas.

Apie gyvenimo prasmę ir savo likimą susimąsto kiekvienas. Kas aš esu? Koks mano gyvenimo tikslas? Kokia gyvenimo prasmė? Ar gyvenimas vertas pastangų gyventi? Šiuos klausimus pažadina pati žmogaus esybė ir bandymai juos ignoruoti nepadeda. Ieškoti savęs, kaip ir tiesos, skatina pati žmogaus egzistencija. Su kuo save tapatinti? Būdamas beveidis žmogus kankinasi, tačiau kankinasi ir būdamas dviveidis. Laimingas tik tas, kuris surado save, savo gyvenimo tikslą, prasmę. Bet kaip tai padaryti?

Taigi šiame darbe pamėginau rasti atsakymus į šiuos klausimus: koks yra gyvenimo tikslas ir jo prasmė?

Temos aktualumas – Kiekvienas mūsų mąstome apie savo gyvenime. Tik atradę laisvo laiko pradedame apie jį galvoji. Tam laiko skiriame maždaug net apie 1valandą laiko.Kada mums gerai, kada mums blogai.

Kodėl ją taip sunku atrasti? Galima paaiškinti daugumos savo veiksmų prasmę. Žmonės dirba tam, kad užsidirbtų pragyvenimo priemonių sau ir galbūt savo šeimai. Valgo, todėl, kad būna alkani, miega, nes būna pavargę, eina pasivaikščioti arba kviečia į svečius bičiulį, nes tai visiems teikia malonumo, skaito laikraščius, nes nori susivokti, kas dedasi pasaulyje. Žmonės jaustųsi nelaimingi negalėdami tokiais dalykais užsiimti; tačiau kur didžioji problema?

Bet ar išties svarbu, kad jis turėtų prasmę? „Na ir kas, -galima būtų sakyti, — pakanka to, kad turi prasmę žmogaus pastangos nuvykti į stotį iki išvykstant traukiniui ir neužmiršti palikti maisto katei. Jo gyvenimui bereikalinga jokia kitokia prasmė." Visai geras atsakymas. Tačiau gyvenimas žmogui gali tenkinti tik tuo atveju, jeigu išties galima susilaikyti nuo mėginimų pažvelgti į save plačiau, keliant gyvenimo apskritai prasmės klausimą. Nes kai tik žmogui iškyla toks klausimas, susiduriama su galimybe, kad jo gyvenimas neturi jokios prasmės.

Mintis, kad po šimto metų jis bus miręs, leidžia pažvelgti į žmogaus gyvenimą platesniame kontekste, kuriame, kaip atrodo, atsiskleidžia visų dalinių gyvenimo pastangų prasmės nepakankamumas - ir lieka neatsakytas didysis klausimas. Tačiau kas būtų, jeigu gyvenimas kaip visuma turėtų prasmę kokiame nors platesniame kontekste? Ar tokia prasmė išties garantuotų, jog galiausiai jis nėra beprasmis?

Gyvenimas gali turėti platesnę prasmę įvairiais būdais. Galima būti politinio arba socialinio sąjūdžio, kuriančio geresnį pasaulį ateities kartoms, dalyviais. Paprasčiausiai rūpintis tuo, kad vaikų ir jų palikuonių gyvenimas taptų lengvesnis. Galima gyvenimo prasmę suvokti religiniame kontekste ir tada gyvenimas Žemėje bus tik pasirengimas amžinybei, tiesioginiam sąlyčiui su Dievu.

Net jeigu gyvenimas kaip visuma neturi prasmės, galbūt tai vis dėlto neturi žmonių neraminti. Galbūt net pripažinus šį beprasmiškumą galima paprasčiausiai gyventi kaip gyvenę. Galbūt savo dėmesį galima telkti į tai, su kuo konkrečiai yra susiduriama, ir visus prasmingumo klausimus spręsti savo pačių gyvenimo ir žmonių, su kuriais yra bendraujama, gyvenimo ribose. Tada iškylant klausimui „Kokią galutinę prasmę turi gyvenimas?" - konkretus žmogaus gyvenimas – galima būtų atsakyti: „Mano gyvenimas neturi jokios galutinės prasmės. Niekas iš esmės nepasikeistų, jeigu žmogaus išvis nebūtų arba jeigu niekam jis neteiktų jokios prasmės. Tačiau jis yra ir įvairiems dalykams teikia jų prasmę. Ir tai yra visa žmogaus gyvenimo prasmė."

Menas gyventi, suprantama, nusitaiko į esminius žmogaus gyvenimo klausimus. Tai tarsi gyvenimo tikslas, dėl ko žmonės gyvena ir kodėl jie miršta, ką gali ir ko negali daryti su savimi bei kitais, kaip privalo gyventi, kad pasiektu laimę, kas jie yra. Šie klausimai vienodai rūpi visiems, gyvenantiems čia ir dabar. Žmonės filosofiją siekia paversti savo būviu, kad per ją įleistų šaknis į būtį - į tai, kas ne tik juos džiugina, kelia nuostabą, bet ir suteikia rūpesčių bei skausmo.