Moterų diskriminacija darbe referatas

Įvadas. Diskriminacija. Moterų diskriminacija. Moterų padėtis Lietuvos darbo rinkoje. Darbo rinkos segregacija. Prognozė. Patirtis ir galimi atvejai darbe. Išvados. Literatūra.

Viena socialinė idėja yra susiformavusi Vakarų politinėje kultūroje, - visų žmonių lygybė, tačiau lyčių lygybė iki šių dienų yra sunkiai sprendžiama problema. Vyrų ir moterų nelygybę lemia struktūrinės priežastys – politiniai, ekonominiai socialiniai, kultūriniai, ekologiniai procesai, išankstinės nuostatos apie moterų ir vyrų gebėjimus ir vaidmenis visuomenėje, plačiai paplitę prietarai ir stereotipai, kurie trukdo atsiskleisti žmonių kūrybiniam potencialui, sukuria prielaidas lyčių diskriminacijai ir galimybių nelygybei.

Tikslas – išanalizuoti ir parodyti moterų padėtį darbo rinkoje.

Pirmiausia prieš kalbant apie moterų diskriminaciją darbo aplinkoje, reikia išsiaiškinti kas visų pirma yra pati diskriminacija ir kur ji pasireiškia.

Lygių galimybių bei Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymai Lietuvoje įvardija, kas yra lygių galimybių pažeidimas. Tai:

Lygių galimybių įstatymai galioja darbo aplinkoje. Lygias galimybes privalo užtikrinti darbdaviai:

turi imtis priemonių, kad darbuotojas darbo vietoje nebūtų diskriminuojamas; „

Tad moterų dalyvavimas priimant sprendimus visais lygmenimis Lietuvoje yra per mažas. Moterys neturi regimos įtakos politikai. Pasaulio mastu 2010 m. Lietuva užima 63 vietą pagal moterų skaičių nacionaliniame parlamente. Pirmame penketuke yra Ruanda, Švedija, Pietų Afrika, Kuba ir Islandija.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, perėjimas į rinkos ekonomiką labai sustiprino diskriminacijos klausimą – buvo pastebėtas ryškus moterų užimtumo nuosmukis ir moterys sudarė tik du trečdalius (68 %) bendro užimtųjų skaičiaus. Nemažai moterų ilgesnį laiką neradusios darbo liovėsi registruotis teritorinėse darbo biržose ir tapo namų šeimininkėmis arba užsiėmė veikla „šešėlinėje ekonomikoje“, kurios vaidmuo gyventojų užimtumui buvo ypač ryškus pradiniuose ekonomikos reformų etapuose. Tad moterų darbo vaidmuo šalies ūkyje ėmė mažėti. Tačiau politinės, ekonominės ir socialinės reformos nulėmė esminius pokyčius – gamybos nuosmukis turėjo įtakos dirbančiųjų skaičiaus mažėjimui ir nedarbo lygio didėjimui. Tačiau pastaruoju metu darbingo amžiaus moterų skaičius bendrame darbingo amžiaus žmonių skaičiuje Lietuvoje yra didesnis nei vyrų.

Kai kuriose srityse Lietuvoje egzistuoja stipri horizontalioji darbo rinkos segregacija – ryškus pasiskirstymas į vyriškas ir moteriškas profesijas. Statistikos departamento duomenimis, 2005 m. vyrai dominavo statybų – 90,9 %, transporto – 73 %, elektros, dujų, vandens tiekimo – 78,9 %, žemės ūkio – 60,3 % srityse; moterys – sveikatos priežiūros – 82,5 %, švietimo – 76,2 %, restoranų, viešbučių ūkio – 78,6 %, socialinių paslaugų – 66,1% srityse. Panašiai esti ir 2009 m.: vyrai tebedominuoja žemės ūkio, miškininkystės, žuvininkystės, pramonės, statybos srityse, tuo tarpu moterų daugiau nei vyrų yra tik viešojo valdymo, socialinės, komunalinės veiklos srityje. Dominuojančios sritys yra didmeninė ir mažmeninė prekyba, transporto, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų, informacijos ir ryšių.

Moterys, palyginti su vyrais, užima nelygiavertę padėtį darbo rinkoje, o priežastys, kurios verčia taip manyti, yra šios:

Nagrinėjant šalies dirbančiųjų pasiskirstymą valstybiniame ir privačiame sektoriuose, akivaizdu, kad daugiau moterų nei vyrų dirba valstybiniame sektoriuje. 2008 m. valstybiniame sektoriuje dirbo daugiau nei perpus moterų (66,6 %) negu vyrų (33,4 %), tačiau privačiame – atvirkščiai: daugiau nei pusė vyrų (57,1 %), o moterų – 42,9 %. Taigi valstybinis sektorius liko labiau feminizuota sritis, tačiau, deja, nemažai duomenų rodo, jog moterys labiausiai joje ir diskriminuojamos.

Pasaulio ekonomikos forumas buvo išplatinęs ataskaitą, kurioje sakoma, kad lyčių lygybės bus galima tikėtis tik 2095 metais. Tai reiškia, jog dar prireiks mažiausiai 80 metų, kad pasaulyje būtų panaikintas atotrūkis tarp moterų ir vyrų, sveikatos, švietimo, ekonomikos ir politikos srityse. Rezultatai parodė, kad nė vienoje pasaulio valstybėje iš 142 moterys už tą patį darbą neuždirba tiek, kiek vyrai. Tačiau pabrėžiama, kad nuo 2005 metų, kai pradėta stebėti pokyčiai moterų diskriminacijoje, situacija yra pagerėjusi tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose ekonomikose.