Reakcijos laiko psichologijos tyrimas

Reakcijos laiko tyrimai buvo pradėti dar nesusikūrus psichologijai, kaip mokslui. Šiais tyrimais fiziologai sprendė problemą, kaip išmatuoti impulso sklidimo nervais (nervinėmis skaidulomis) greitį. H. Helmgolcas 1850 metais šią problemą išsprendė – impulso sklidimo greitį išmatavo. Vėliau šio pobūdžio tyrimai buvo plėtojami, tiriant ne vien impulso sklidimą nervais, bet ir matuojant laiką, praėjusį nuo stimulo pateikimo iki reakcijos. F. Dondersas yra vienas pirmųjų šio reiškinio tyrinėtojų.

Reakcijos pavyzdžiai: greitas stabdžio pedalo paspaudimas užsidegus raudonai šviesoforo šviesai. Kitas: tai pasirodžius pėsčiajam kelyje vairuotojas turi stabdyti automobilį, pasukti vairą ar naudoti garsinį signalą. Ir klasikinis stimulo – reakcijos pavyzdys yra bėgimo varžybų pradžia, kai žmonės išgirsta signalą (starto pistoleto šūvį) ir reaguoja į jį pradėdami bėgti (reakcija).

Tarpas tarp signalo pajautimo (išgirdimo) ir reakcijos susidaro dėl laiko, kurio reikia:

Reakcijos laikas susijęs su nervų sistemoje vykstančiais procesais, jis kiekvieno žmogaus yra skirtingas ir atspindi jo individualius ypatumus.

Reakcijos laiko pokyčius sąlygoja ir išmokimas. Kai žmonės žino, ko tikėtis, laukia signalo jų reakcijos laikas sutrumpėja. Susidaro įgūdis (sutrumpėja ne tik reagavimo laikas, bet ir sumažėja veiklai reikalingos energijos sąnaudos). Dažnai susiduriant su aktualiais dirgikliais, jie yra pažįstami ir į juos ,,išmokstama reaguoti“. Reaguojant į juos reakcijos laikas yra trumpesnis, nei į kitus dirgiklius. Išmokimas – įgūdžio arba mokėjimo įgijimas nuosekliai, kelis kartus vykdant instrukciją, sąmoningai veikiant, bet iš anksto nežinant veiklos plano / schemos.