Sporto vadybos funkcijos, principai ir metodai

Sporto vadybos funkcijos, principai ir metodai. Sporto vadybos funkcijos. Sporto vadybos principai. Sporto vadybos metodai. Sporto vadybos metodų realizavimo problematika. Rinkos samprata. Rinkos rūšys. Pagrindinės rinkos funkcijos. Apibendrinimas. Klausimai diskusijai.

Pagrindiniai šiandien dominuojantys požiūriai į vadybą leidžia apibūdinti ir įvardinti tokias jos turinio struktūros paradigmas:.

Pagal valdymo “kalibrą”: strateginis, taktinis ir operatyvinis;.

Sporto vadyboje funkcija vadinama specializuota valdomosios veiklos dalis, kuri skiriasi nuo kitų atliekamo darbo vienalytiškumu ir poveikio būdais. Išskiriamos bendrosios ir specialiosios funkcijos.

Planavimas – tam tikrų organizacijos tikslų planavimas, tam tikram veiklos etapui priemonių kompleksas numatytam tikslui siekti. Sprendimas sporto organizacijoje priimams programų, nutarimų, įsakymų, projektų, rekomendacijų forma;.

Specialiąsias sporto vadybos funkcijas lemia sporto organizacijų veikla. Jos nusako valdymo objekto turinį, darbuotojų veiklos turinį, tos veiklos padalijimą ir specializaciją (Slack, 1997).

Prie specialiųjų sporto funkcijų priskiriamos:.

Sporto įrenginių vadyba ir licencijavimas;.

Sportinės pamainos ir didelio meistriškumo sportininkų rengimas;.

Sveikatingumo renginių planavimas ir organizavimas;.

Vaikų ir moksleivių fizinis ugdymas.

Socialinė sporto funkcija – kūno kultūros, sporto priemonėmis įgyvendinti uždavinius, reikšmingus visų žmonių ir visuomenės gyvenimo reikmėms.

Vientisumo principas – nusako būtinumą į sporto organizaciją žiūrėti kaip į vientisą socialinę sistemą.

Hierarchinės struktūros principas – reglamentuoja vadybos vyksmų diferenciacijos lygmenį sporto organizacijose.

Tikslingo kryptingumo principas – nusakomas tuo, jog organizacija strategiškai visada orientuojama į tikslo siekimą, kuris apibūdina veiklos efektyvumą.

Mokslinio pagrindimo ir optimizavimo principas – nusako būtinumą vadyboje naudotis moksliniais pagrindais, taikyti įvairius metodus ir instrumentarijus tam, kad pagrįsti sprendimus.

Centralizacijos ir decentralizacijos principas – nusako reikalavimus, kurie racionaliai paskirsto vadovavimą, procedūras ir sprendimus;.

Demokratizacijos principas – suteikia galimybę įtakoti elgseną tam, kad būtų tinkamai motyvuojami darbuotojai.

Valdymo subjekto (valdymo sistemos) poveikio būdas valdomajam objektui (valdymo sistemai); pavienių valdymo veiklos sričių funkcijų įgyvendinimo būdas.

Žmogaus veiklą lemia jo norai, poreikiai. Parenkant valdymo metodus reikia gerai žinoti ir patenkinti poreikius, dėl kurių žmonės buriasi į grupes bendram darbui. Poreikius, kurie turi įtakos pasirenkant valdymo metodą, priimta klasifikuoti į materialiuosius, moralinius ir dvasinius bei organizacinius. Atsižvelgiant į tai, skiriamos atitinkamos valdymo metodų grupės: administracinė juridinė, organizacinė stabilizuojamoji, organizacinė juridinė, ekonominė ir socialinė psichologinė valdymo metodų grupė.

Administracinių –juridinių valdymo metodų grupė. Paprastai tai – tvarkomieji, teisiniai metodai. Reglamentuoja pagrindines žmonių elgsenos taisykles.