Vaikystės pasaulis lietuvių literatūroje rašinys

Vaikystės pasaulis lietuvių literatūroje rašinys. Šatrijos Raganos apsakyme ,,Sename dvare“ ir Jono Biliūno apsakyme „Kliudžiau“.

Vaikas – ištisai augantis, bręstantis asmuo, kuriam vis dažniau kyla visokeriopos gyvenimo problemos ir rūpestis patirti kuo daugiau gyvenimo. Mažamečio pasaulį galime įvardyti vienu žodžiu – vaikyste, tačiau šiame žodyje telpa begalinės platybės verksmų, juoko, nubrozdintų kelių, motinos šypsnių ir lopšinių. Ne kiekvieno mažumė būna nerūpestinga, kupina laimės bei gėrio. Kitų vaikų jaunosios dienos pilnos rūpesčių, meilės stokos ir nevilties. Apie vaikystės patyrimus rašoma ir lietuvių literatūroje, pavyzdžiui

Šatrijos Ragana ypač daug dėmesio skyrė vaiko asmenybės kūrimosi eigai ir jo savitumui vaizduoti. Jos veikalo centre – dvaras – kultūros saugotojas ir diegėjas. Būtent šioks dvaras aprašytas Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“. Šis rašytojos apsakymas atsirado ilgintis numirusiųjų mylimųjų žmonių (brolių ir motinos), taip pat ir iš noro įamžinti tėviškę. Apsakymas pradedamas lyriška ištrauka, kurioje jutiminis įspūdis – matomas rožių vaizdas, jų aromatas, prisilietimas – pasakotojai pabudina ryškų, intensyvų motinos atminimą, gyvąją jaunystės krašto dvasią. Pasakojimas kuriamas daugiausia iš aštuonmetės mergaitės Irutės perspektyvos, į tekstą įsiterpia jos motinos Marijos, vadinamos mamate, dienoraštiniai užrašymai.