Monetarinė politika

Darbo uždaviniai:

Apibūdinti bankų pinigų sukūrimą;

Aptarti monetarinės politicos priemones;

bei apibūdinti aukso standartą.

Taigi visų pirma akcentuojama šiuolaikinė bankų veikla, tai yra jų funkcijos, teikiamos paslaugos bei svarbiausia kokie yra šiuolaikiniai bankų pinigai.

Šiandieną vyriausybė, siekdama užtikrinti indėlių saugumą, kontroliuoja bankus. Bankas yra institucija, kuri priima indėlius iki pareikalavimo bei teikia komercines paskolas. Todėl taupos ir paskolų asociacijos, investicijų fondai ir kredito unijos turi brendą pavadinimą – taupos institucijos. Sąvoka bankas atitinka komercinio banko sąvoką. Be bankų, finansines paslaugas teikia ir kitos kredito įstaigos. Pastaruoju metu plačiai paplito kredito unijos – tai kooperatiniais pagrindais organizuota, narių savanoriškai įsteigta ir nustatyta tvarka įregistruota kredito įstaiga [6, p.189].

Taigi šiuolaikiniai bankai – tai finansiniai tarpininkai, gaunantys pelną. Finansinis tarpininkas – tai institucija, esanti tarp kreditorių ir paskolos gavėjų [5, p.203].

Komerciniai bankai – tai finansinės institucijos, gavusios iš valstybės specialią licenziją, kuri leidžia joms priiminėti čekinius ir kitų rūšių depozitus, taip pat suteikinėti kreditus. Komerciniai bankai didelę dalį tie čekinių, tiek terminuotų depozitų naudoja paskoloms išduoti (už palūkanas) bei kai kurioms finansinėms investicijoms (vertybiniams popieriams pirkti) [5, p.203].

Verslo srityje daugiausia mokėjimų yra atliekama banko pinigais, kurie susideda iš banknotų ir monetų, kaip teisėtos ir įstatymiškai kontroliuojamos mokėjimo priemonės šalyje, ir banko depozitų, tai yra banko indėlio, patikėto finansų tarpininkui, atidarant čekinę, taupomąją ar kitą sąskaitą.

Daugiausia atsiskaitymų pasaulyje vyksta čekiais. Sudarant įvairius sandėrius, pinigų savininkai suprato, jog nebūtinai pinigus neštis į rinką, atsiskaitant galima pasinaudoti banko įsipareigojimu – čekiu. Čekiai atsiranda, kai atidaroma individuali einamoji sąskaita banke. Ji atidaroma įnešus piniginį indėlį (depozitą).

Taigi čekinis indėlis – tai banko, kuriam išmokėti išrašomas čekis. Literatūroje čekinis indėlis dar vadinamas čekine sąskaita – tai banko atsiskaitomoji sąskaita, pagal kurią indėlininkas turi teisę išrašyti čekius.

Čekinės sąskaitos, laikomos komerciniuose bankuose, dar yra vadinamos indėliais iki pareikalavimo, mat jos išduodamos “pagal reikalavimą” – paprasčiausiai išrašant čekį.

Centrinis bankas nėra komercinė įmonė, jos tikslas ne pelnas, bet pinigų pasiūlos reguliavimas. Jis nėra pavaldus vyriausybei, taigi gali vykdyti nepriklausomą nuo vyriausybės monetarinę politiką, ginti ne vyriausybės, bet nacionalinės ekonomikos interesus [7, p. 68].

Kiekvienoje šalyje yra centrinis bankas, kuris įgyvendina du pagrindinius uždavinius:

Taigi centrinio banko vaidmuo padeda išsaugoti bankinės sistemos stabilumą.

Taigi kyla klausimas - kodėl bankai, privatūs asmenys perka ir parduoda vyriausybės obligacijas?

Norint išsaugoti finansinį turtą, reikia jį laikyti įvairiomis formomis: akcijomis, vyriausybės ar stambių firmų obligacijomis, grynaisiais pinigais čekiniuose, taupomuosiuose indėliuose. Šia taisykle naudojasi centrinis bankas, siūlydamas pirkti gyventojams vyriausybės obligacijas.

Taigi tai įsipareigojimas, kurio savininkai periodiškai išmokamos nustatyto dydžio palūkanos, o atėjus nustatytai datai, obligacijos išperkamos nominalia kaina [8, p. 105].

Nominali obligacijos vertė (Face Vallue/Nominal Value of Bond) – obligacijos kaina, nustatyta jos pirminio išleidimo metu ir nurodoma obligacijos nominalo lakšte [8, p. 105].

Ypač patikimos valstybinės obligacijos. Perkant jas nėra rizikos, nes vyriausybė išmoka nustatyto dydžio palūkanas, o atėjus nustatytai datai obligacijos išperkamos. Jas perka gyventojai, naudodami santaupas, o bankai – perteklinius rezervus [8, p. 106].