Pokyčių diegimo fazės, strategijos ir modeliai

Nurodyti įvairius autorių pateikiamus pokyčių diegimo modelius. Išanalizuoti pokyčių diegimo modelių fazes ir strategijas.

Johson’as ir Scoles’as išskyrė 4 pagrindinius veiksnius:.

Struktūra, Vizija, Misija, Tikslai, Organizacijos teisiniai dokumentai, Hierarchiniai lygmenys.

Valdžios ir įtakos santykis organizacijoje, asmeniniai požiūriai į organizaciją, individualių vaidmenų toleravimas, neformalūs vadovų ir kitų organizacijos narių santykiai, pasitenkinimas ir padėtis organizacijoje.

Dauguma mokslininkų skiria tris pagrindines pokyčio fazes: Lewin’as (1951) – atšildymas, perėjimas į naują būvį, užšaldymas; Bullock’as ir Batten’as (1985) – analizės, planavimo, veiklos, integracijos; Fullan’as (1991) – iniciavimas, įgyvendinimas, institucionalizavimas, rezultatai; Thom’as, Zaugg’as (2001) – idėjų generavimas, idėjų atranka, idėjų realizavimas. Visų mokslininkų darbuose išskiriamos trys pagrindinės pokyčio fazės: Veiksmai prieš pokytį (inicijavimas); Pokyčio įgyvendinimas; Veiksmai po pokyčio (institucionalizavimas).

Šioje fazėje pokytis ar naujovė nebelaikoma kuo nors nauju ir tampa įprastinės veiklos dalimi. Fullan’as (1991) atskleidžia tokį šios fazės aspektą, kad būtent jos metu pokytis tampa organizacijos, kurioje diegiama nuosavybe. Mokslininkas akcentuoja ir tai, kad būtent šioje fazėje pokytis gali būti atmestas, arba netgi priėmus teigiamą sprendimą jos gyvavimo aspektu, jis gali netapti įprastinės veiklos dalimi. Schley’s (1998) institucionalizavimo fazę traktuoja kaip įvertinimą, kuri pasižymi pagrindinėmis charakteristikomis: stabilizuojamas pats inovacinis procesas, įgyvendinimo metu įvykęs pokytis tampa įprastine veikla, organizacijos nariams sukuriama saugumo atmosfera, novacija kaipo išnyksta.