Ilgalaikio finansinio turto apskaita ir informacijos apie ją panaudojimas veiklos procesui valdyti AB „Lietuvos paštas“

Temos aktualumas: Transportas priklauso vienai iš labiausiai besiplečiančių ekonomikos sričių Lietuvoje. Kadangi transporto įmonės nuolat plečiasi kartu didėja ir informacijos srautai. Didžioji dalis informacijos tenka apskaitai. Tad, todėl kad būtų įmanoma kuo geriau vadovauti įmonės valdymui ir priimamiems sprendimams finansų apskaita turi būti vedama kuo kokybiškiau.

Apskaita teikia visas finansines ataskaitas taip pat kitą informaciją apie tai koks turtas priklauso įmonei, kokia yra to turto būklė. Taip pat apie tai kaip juda atsargos, pinigų likučiai ir įsipareigojimai.

Remiantis daugelio literatūros šaltinių galima būtų daryti prielaidą, kad vienas iš pagrindinių apskaitos tiklsų yra teikti tikslingą informaciją apie įmonės vykdomą finansinė veiklą.

Plačiąja prasme apskaitą galime suprasti kaip tam tikros įmonės ar kito pasirinkto finansinio objekto vykdomų finansinių operacijų registravimą bei klasifikavimą. Siauresniąja prasme apskaitos procesą tiesiog galėtume įvardyti kaip skaitinių duomenų rinkimą bei tvarkymą.

Bendrai apskaitą galima apibrėžti ir kaip tam tikrą informacinę sistemą, kuria remiantis yra matuojama, apdorojoma ir perduodama informacija apie įmonę ir jos vykdomą finansinę veiklą.

,,Finansiniai metai – laikotarpis, kurio metinės finansinės ataskaitos yra rengiamos. “

Bendrieji apskaitos principai yra nustatyti tam tikrų autoritetingų organizacijų priimtais principais. Šie principai yra nuostatos kuriomis remiasi apskaitos vydymo taisyklės. Bendrieji apskaitos principai yra visos apskaitos sistemos pagrindas.

Įmonės principas. Įmonė yra nepriklausoma nuo įmonės savininku. Tai reiškia, kad negalime sieti įmonės ir jos savininkų turto. Tiek įmonės turtas, tiek ir jos savininkų turtas yra apskaitomas atskirai. Vykdant atskirą apskaitą yra įžvelgiami atskiri įmonės veiklos rezultatai.

Veiklos tęstinumo principas. Įmonės egzistavimo laikotarpis nėra tiksliai apibrėžtas. Kiekviena įmonė gali egzistuoti tiek laiko, kiek reikia įgyvendinti pasirinktus projektus arba įsipareigojimus.

Periodiškumo principas. Informacija apie įmonėje vykdomą finansinę veiklą bei joje atliekamas finansines operacijas turi būti pateikiama nuolat ir periodikškai.

Pastovumo principas. Apskaitos metodika privalo būti pastovi ir nekisti bent jau kelerius metus, kad būtų galima palaipsniui pereiti iš vienos metodikos į kitą. Dažnai keičiant apskaitos metodiką, negalėtume išvesti patikimų galutinių rodiklių.

Atsargumo pricipas. Šis principas reikalauja, kad būtų pasirinktas pats patikimiausias ir tiksliausias apskaitos būdas.

Piniginio įkainojimo principas. Įmonėje vykstantys turto pokyčiai, taip pat veiklos rezultatai turi būti atspindėti pinigine išraiška. Toks piniginis įvertinimas reikalingas tam, kad būtų įmanoma palyginti kelių įmonių turtą ir taip pasirinkti į kurią būtų vertingiau investuoti.

Kaupimo principas. Įmonėje vykstančios ūkinės operacijos turi būti užfiksuotos tuomet kai jos jau yra įvykusios. Pajamos ir išlaidos apskaitoje yra pripažįstamos tik tuomet kai jos atitinkamai yra uždirbamos arba patiriamos.

Palyginimo principas. Norint suskaičiuoti koks yra įmonės grynasis pelnas per tam tikrą laikotarpį reikia palyginti patirtas sąnaudas bei gautas pajams. Lyginant svarbiausia, kad pajamos būtų palyginamos būtent su tomis sąnaudomis kurios buvo patirtos uždirbant šias pajamas.

Neutralumo principas. Šio principo esmė, kad patikima informacija yra nešališka. Pateikiama informacija turi būti objektyvi visų vartotojų požiūriu.

Finansiniam turto, priskiriamas turtas, kurio struktūrinės dalys :

Tikslinę paskirtį, nepriklausomai nuo turto įsigyjimo, savikainos, nes finansiniam turtui minimali vertė nenustatoma.

Tačiau ne kiekviena sutartinė teisė yra finansinio turto prielaida. Ilgalaikio materialiojo (pastatai, įrengiai ir kt.) ir nematerialiojo turto (patentai, licencijos ir kt.) kontrolė nos ir sukuria galimybę generuoti pinigų ar kito turto įplaukas, tačiau dėl to neatsiranda teisį gauti pinigų ar kitą finansinę priemonę. Todėl ilgalaikiu finansiniu turtu laikomas tik toks turtas, kuris neatsiejamas nuo finansinės priemonės, t.y. sandorio, dėl kurio sukuriama: vienos sandorio šalies finansinis turtas, kitos – finansinis įsipareigojimas.

Finansinės priemonės vertė gali keistis priklausomai nuo prekių kainos, palūkanų normos, vertybinių popierių kainos, užsienio valiutos kurso ir pan. Apsidraudžiant nuo neigiamų galimų pokyčių įtakos, naudojama išvestinė finansinė priemonė. Ja tikimasi kompensuoti finansinės priemonės tirkąją vertę, kad iš priemonės gaunami pinigų srautai visiškai padengtų draudžiamo objekto tikrosios vertės arbba jo sukuriamų pinigų srautų pasikeitimus ar didžiąją jų dalį.

Finansinėms priemonėms priskiriamos tiek pirminės priemonės (pavyzdžiui, gautinos sumos, mokėtinos sumos ir nuosavybės vertybiniai popieriai), tiek išvestinės priemonės (pavyzdžiui, finansiniai pasirinkimo sandoriai, būsimieji sandoriai, išankstiniai sandoriai, palūkanų normų pasikeitimo sandoriai). Išvestinės finansinės priemonės sukuria teises ir įpareigojimus, kurių rezultatas yra vienos ar kelios finansinės rizikos, susijusios su atitinama pirmine finansine priemone, perkėlimas nuo vienos priemonės šalies kitai.