Lyderio bruožai ir elgsena

Įvadas. Lyderystės samprata. Lyderio bruožai. Lyderių tipai. Lyderio elgsena organizacijos valdyme. Išvados. Literatūra.

Sąvoką „lyderis“ kiekvienas iš mūsų girdi kone kasdien. Lyderiais vadinami pirmaujantys sportininkai, politikai, netgi menininkai ar dvasininkai. Lyderis suvokiamas kaip žmogus, galintis paskui save vesti kitus žmonės, ir suteikti jiems tai, ko šie trokšta. Į lyderį dedamos visos viltys ir tikimasi, kad jis bus lyg „gelbėtojas“, padėsiantis nugalėti visas negandas.

Lyderystės tematika aprėpia sociologijos, psichologijos, vadybos, filosofijos sferas, tačiau pastaruoju metu lyderiais vadinami ir sėkmingi verslininkai. Nemažai vadybos specialistų nagrinėjo lyderiavimo teorijas ir sudarė svarbiausių, lyderiams būdingų bruožų sąrašą. Daugybėje knygų ir straipsnių nagrinėjamos sėkmingai veikiančios bendrovės ir jų vadovų biografijos, lyderystės sąvoką tradiciškai siejant su pozityviu lyderio paveikslu. Vis dėlto net ir lyderiai žlunga, nes nėra visose situacijose tinkamos vienos lyderiavimo teorijos, ir ne visos lyderių savybės tinka skirtingose organizacijose.

Šio rašto darbo tikslas - remiantis literatūros analize aptarti pagrindinius lyderio bruožus bei jų elgseną organizacijos valdyme.

Lyderio sąvoka, nors iš pirmo žvilgsnio atrodanti labai paprasta, tačiau iš tikrųjų ganėtinai sunkiai apibrėžiama. Tai pripažįsta ir lyderiavimo teorijų mokslininkai, pavyzdžiui, R.M.Stogdilis. Jų pateikiami lyderių apibrėžimai esti ganėtinai „sausi“ ir vienpusiški. Pasak J.D.Woodo (1999), vadybos literatūra ir populiarieji verslo leidiniai lyderiavimą paprastai vaizduoja šviesiomis spalvomis; jokios tamsiosios pusės ir jokių šešėlių. Realybėje viskas kitaip – vieną dieną buvęs lyderiu, po metų gali tapti pasmerktuoju, sužlugdžiusiu projektą ar visą verslą.

XX a. tarybiniai ir Vakarų mokslininkai stengėsi „moksliškai pagrįsti” dogmą, pagal kurią lyderis gali atsirasti ir egzistuoti tik nedidelės apimties grupėse ir darbuotis tose grupėse, o vadovas – paskirtas iš aukščiau ir rūpintis tos grupės santykiu su kitomis grupėmis ir su aukštesne hierarchija. Panašūs stereotipai iš žmonių sąmonės greitai neišnyksta ir, būdami jau atgyvenę, dar ilgą laiką veikia, stabdo visuomenės raidą (Burdulis, 2004). Vis dėlto išsamūs lyderystės reiškinio tyrinėjimai parodė, kad lyderiai atsiranda ir didelėse grupėse.

Paprastai lyderiais įvardijami asmenys yra karvedžiai arba politikai, ryžtingi, patikimi, stiprios asmenybės, turi drąsos, aiškią viziją, skelbia paprastą idėją, yra nuoseklūs, puikūs bendravimo specialistai, turi charizmą, mobilizuoja savo šalininkus, atsiduria tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku ir yra nugalėtojai. Be to, lyderiai dažniausiai yra vyrai ir jie paprastai sulaukia liūdno galo.

Remiantis R.M.Stogdiliu, lyderiui būdingos tokios savybės:

1. Lyderiavimas įtraukiant kitus: darbuotojus ir pasekėjus. Jeigu grupės nariai pasiryžę atlikti užduotis ir turi noro paklusti lyderio nurodymams, jie padeda įsitvirtinti lyderiui ir apibrėžti jo statusą. Jeigu nėra žmonių kuriems reikėtų vadovauti, tai lyderio savybės yra visiškai nereikalingos, nes jos visada nukreiptos į žmogų, jo motyvaciją.

3. Lyderiavimas yra gebėjimas panaudoti skirtingas galios formas, įvairiais būdais darant įtaką savo pasekėjų elgesiui.

Nors lyderiavimas artimai susijęs su vadovavimu, tačiau lyderiavimas ir valdymas nėra ta pati sąvoka. Žmogus gali būti efektingas vadovas: geras planuotojas ir puikus administratorius, bet jam gali trūkti lyderiui būtinų sugebėjimų. Kiti gali būti efektingi lyderiai: jie sugeba įžiebti kitų žmonių entuziazmą ir pasišventimą, tačiau jiems gali trūkti vadovo įgūdžių sužadintą kitų energiją nukreipti norima linkme. Pagrindiniai vadovo ir lyderio skirtumai pateikiami 1 1entelėje.

Pasak A.Seiliaus (2001), esminis skirtumas tarp lyderiavimo ir vadovavimo yra jų vadovavimo valdžios galios ištakos ir pavaldinių paklusimas jiems. Pagrindinės vadovo poveikio priemonės – valdžia ir įtaka teikiama vadovo pareigų, o lyderio – asmeninės savybės, charizma, puikus savo darbo išmanymas bei veiksmai, kurie nėra apriboti įgaliojimais ar struktūromis. Vadovu tampa asmuo, gavęs jam suteiktus įgaliojimus vadovauti kitiems žmonėms. Formali valdžia jam suteikia dvi pagrindines galias, kurių pagalba jis gali valdyti kolektyvą: atlyginimo ir baudimo. Tuo tarpu lyderis – tai žmogus, kuris savo asmeninėmis savybėmis ir autoritetu daro įtaką kolektyvo nariams. Vadovą palaiko organizacinė struktūra, iš anksto nustatytos taisyklės, o lyderis savo veikimo būdą kuria pats. Neoficialus kolektyvo lyderis, su išskirtinėmis savybėmis, sugebėjimu bendrauti gali daryti daug didesnę įtaką negu formalus vadovas. Vadovas dažniausiai būna paskirtas iš išorės arba užaugęs grupėje, o lyderio formavimosi procesas dažniausiai yra natūralus, prigimtinis (Juozaitienė ir kt., 2004: 116).