Meilė lietuvių literatūroje potemė

Meilė lietuvių literatūroje (Juozo Tumo - Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“, Marius Katiliškis „Miškais ateina ruduo“).

Meilė – žmogaus būsena, jausmas, emocijos, viena iš esminių tarpusavio santykius ir savęs suvokimą lemiančių ir apibrėžiančių sąvokų. Lietuvių literatūroje meilės tema yra labai aktuali – tai gali būti tyra, šviesi, nieko mainais nereikalaujanti meilė, kuri taurina ir nuskaidrina žmogaus dvasią bei padeda jam tobulėti kaip asmenybei. Tačiau egzistuoja ne vien tyra, bet ir egoistiška, „patogi“  meilė, kuomet kitu žmogumi yra naudojamasi kaip įrankiu pasiekti asmeninius tikslus – tai skaudina žmogų, griauna jo ateitį ir kartais netgi visą gyvenimą. Kalbėdama apie tyrąją meilės sampratą analizuosiu Juozo Tumo - Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“, o egoistiškos meilės ženklai yra puikiai matomi Mariaus Katiliškio romane „Miškais ateina ruduo“.

Be tyros, doros meilės, kaip ir minėjau, yra ir egoistiška, aistringa meilė, siekianti išpešti asmeninės naudos. Tokie meilės tikslai yra lyg išankstinis negailestingos ateities ženklas – savanaudiška meilė žmones su visa jėga bloškia žemėn, pakeičia jų gyvenimus į blogąją pusę.