Šiandien kalbama apie jaunystės kultą – visi privalo būti gražūs, veržlūs, energingi. Ką jūs manote apie diskriminaciją dėl amžiaus ir visuomenę, neigiančią senatvę?

Patogu jį kaltinti dėl savo kompleksų ir nesėkmių. Žodis „kultas“ visada turi negatyvų atspalvį. Tai kvepia beatodairišku garbinimu kažkokio mistinio nepasiekiamo idealo ir niekaip nedera su mūsų pretenzijomis save laikyti laisvomis asmenybėmis. Nenuostabu, kad jaunystės ir grožio kultas taip vainojamas iš visų pusių. Jis ir tik jis kaltas, kad nereta moteris sulaukusi 40-ies ima paniškai bijoti veidrodžių, kad drabužių parduotuvėse jaučiasi beviltiškos iškasenos, kad jų nenori priimti į darbą.

Prieš šimtmetį kalbėdami apie Vakarų Europos senumą turėjome omenyje gilias tradicijas ir kultūrą, o šiandien galime kalbėti ir apie jos gyventojus. 1900 metais vidutinis gyventojų amžius buvo 32 metai, o tokių „ilgaamžių“, kurie būtų perkopę 65-erius, buvo vos keturi procentai. Šiuo metu jie sudaro maždaug penktadalį gyventojų. Atrodytų paradoksalu — kuo labiau pasaulis sensta, tuo stipriau garbinama jaunystė. Lyg ir kvailystė garbinti tai, kas trunka vos dešimtmetį ir po 30-ies sulig kiekvienais metais tampa vis labiau tolstančia svajone. XX a. pradžioje maždaug trečdalis šešiolikmečių jau buvo įkinkyti į darbo jungą, o dvidešimtmečiai dirbo beveik visi.